Dar sparčiau Vitė vystėsi po 1808 m. baudžiavos panaikinimo bei miestiečių teises pradėjus suteikinėti visų tautybių žmonėms. Gyvenvietė jau nebeturėjo kur plėsti savo teritorijos, tad ji buvo tik dar tankiau apgyvendinta. Tuomet Vitė buvo suskirstyta į kvartalus, susiformavo dabartinės Inkaro, Titnago, Uosto gatvės. 1828 - ųjų metų duomenimis čia jau gyveno 3610 gyventojų, stovėjo 321 gyvenamasis namas ir 40 smuklių. Tai, kad tokiame nedideliame plote gyveno beveik pusė Klaipėdos gyventojų sąlygojo dešimteriopai mažesni mokesčiai gyventojams bei amatininkams. Be to, kasmet vis daugiau laivų išplukdantis uostas reikalavo vis daugiau darbo jėgos.
1843 m. Vitės valdybos viršininku tapo buvęs balasto inspektorius F.Miuleris. Jo pastangomis Vitė tapo klestinčiu priemiesčiu, ėmė formuotis atskira parapija. Tačiau jau nuo 1809 m. keltas klausimas apie gyvenvietės prijungimą prie miesto pagaliau buvo išspręstas teigiamai. Taigi nepaisant Vitės gyventojų pasipriešinimo 1855 liepos 7 d. buvo gautas karališkojo kabineto Vitės prijungimo orderis. Tą paskatino ir 1854 spalio 4 d. kilęs didelis gaisras, sunaikinęs beveik puse gyvenvietės. Tačiau ji buvo greitai atstatyta ir čia ėmė kurtis administracinės, kultūrinės bei dvasinės įstaigos, kėlėsi labiau pasiturintys miestiečiai. Kaip ir pats miestas, Vitės kvartalas klestėjo iki pat II pasaulinio karo pabaigos, kurio padariniai buvo gana skaudūs - sugriauti uosto sandėliai, sunaikinti ištisi kvartalai.
